,,Gyvasis Parlamento skydas“

kovo11-580x386 1991 metų sausio įvykiai turėjo ypatingą reikšmę dabarčiai. Tą istorinę žiemą šalyje tvyrojo įtampa, pasaulyje Lietuva dar nebuvo pripažinta kaip nepriklausoma valstybė. Net sunku įsivaizduoti, kaip būtų pakrypusi Lietuvos istorija, jei visa mūsų tauta nebūtų taip vieningai palaikiusi nepriklausomybės siekio. Tautos apsisprendimas buvo ryžtingas – žmonės dėl laisvės nesibaimino pralieti kraują, paaukoti gyvybę.

Natūralu, kad tomis dienomis, kaip ir dauguma vilniečių, budėjau prie svarbiausių strateginių objektų, kuriuos, naudodami brutalią jėgą, bandė užimti sovietų kariai.

Tą lemtingą sausio 13-osios naktį kartu su draugais buvome prie TV bokšto Vilniuje. Sunku nupasakoti, ką jautėme ir išgyvenome, matydami, kaip beginklę, civilių žmonių minią traiško tankų vikšrai, kaip dejuoja sužeisti žmonės. Sukrėtimas. Siaubas. Neapykanta.

Kiek atsitokėję nuo patirto šoko bandėme patekti arčiau bokšto, bet mus stabdė tankų šūviai ir virš galvų švilpiančios kulkos. Antrą valandą nakties TV bokštą užėmė sovietų kariai. Nutraukta Vilniaus radijo ir televizijos transliacija. Išgyvenę tokį karinės agresijos siautėjimą, supratome visų gyvųjų lygybę mirties akivaizdoje, nes mūsų taikus pasipriešinimas buvo nuslopintas pačia brutaliausia jėga prieš beginklius žmones.

Nesunku buvo nuspėti, kad kitas sovietų šturmo objektas bus Lietuvos parlamentas (tuometinė Aukščiausioji Taryba). Todėl ryžtingai pėsčiomis pasukome jo link, kur jau būriavosi žmonės.

Parlamentas nebuvo apsaugotas iš išorės. todėl kibome į darbą: tempėme armatūros tinklus iš šalia esančios statybvietės, kuriais dangstėme Parlamento langus, jais atitvėrėme priėjimus ir privažiavimus. Netrukus visa Parlamento aikštė virto dideliu skruzdėlynu: vieni tempė, krovė, kiti nešė, kėlė, tvirtino. Dirbo visi ten susirinkę žmonės.

Ant Žvėryno tilto išaugo medinė barikada, kurią, prasidėjus šturmui, planavome padegti. Seimo prieigose vos per keletą valandų buvo suręstos barikados. Mes tikėjome, jog tai nors trumpam sulaikys rusų tankus ir ne taip lengvai bus pasiekiamas Parlamentas.

Buvome jauni, drąsūs, energingi, dauguma atlikę tarnybą sovietinėje armijoje. Puikiai žinojome rusų karo techniką ir jos galimybes. Todėl baigę statyti barikadas ėmėmės gaminti Molotovo kokteilius, benziną jiems parūpindami iš gatvėje stovinčių mašinų. Po patirto sukrėtimo prie TV bokšto dėl sovietų agresijos ir nežmoniško elgesio su beginkliais žmonėmis buvome nusprendę priešintis bet kokia kaina.

Švintant aikštėje pasirodė statybinė technika, buvo vežami gelžbetoniniai blokai ir rentiniai, kraunamas smėlis, statomi prieštankiniai „ežiai“, kasamos tranšėjos.

Ištisas paras budėjome prie Parlamento rūmų, po striukėmis slėpdami butelius su Molotovo kokteiliais, pasirengę stotį į žūtbūtinį mūšį, nebijodami paaukoti gyvybę, nes tvirtai žinojome, kad giname patį svarbiausią – savo tautos laisvę.

Atviri pokalbiai, troškimas būti laisviems vienijo, jungė visus susirinkusius, vyravo bendrumo atmosfera. Budėjome sušildyti ne tik laužo ugnies, bet ir vienybės jausmo.

Tomis dienomis pasaulio visuomenė su nerimu žiūrėjo į bebaimę, mažą tautą, pasiryžusią politinėms permainoms ir drąsiai stojusią prieš sovietų tankus.

1991 m. sausį mes visi laikėme pilietinės brandos egzaminą. Tai, ką pamačiau, pajutau, išgyvenau tuo metu – mano sąmonėje įsitvirtino kaip nepakartojama patirtis. Tie metai išugdė pojūtį, dėl ko brangu gyventi.

Tai buvo mūsų epocha. Aš didžiuojuosi savo tauta, kuri vieningai ir  garbingai stojo ginti Lietuvos laisvės.

Artūras Skardžius