Artūras Skardžius: „Suprantu, kad gyventojų lūkesčiai yra didesni už skolose parklupdytos valstybės išgales“

A.Skardzius SilutejeSeimo narys Artūras Skardžius Lietuvos parlamente dirba jau trečią kadenciją – dvi nuo 2000 metų po ketverių metų pertraukos šį politiką tiesiogiai į Seimą išrinko Šilutės ir Pagėgių krašto žmonės. Lapkritį dabartinis Seimas įpusėjo savo kadenciją. Ši sukaktis beveik sutapo su A. Skardžiaus 54-uoju gimtadieniu. Seimo narys Artūras SKARDŽIUS atsakė į kelis „Pamario“ klausimus.

Kada buvo sunkiausia?
– Seime dirbate jau trečią kadenciją, kada buvo sunkiausia, sudėtingiausia?
– Turbūt sudėtingiausia buvo Seimo 2000-2004 metų kadencija – Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą laikotarpis. Reikėjo suderinti stojimo sutartį, visus teisės aktus priderinti prie Europos Sąjungos aktų, užbaigti 30 derybinių skyrių. Dirbau Seimo pirmininko pavaduotoju, kurių tada nebuvo tiek daug, teko pirmininkauti Seimo posėdžiuose, krūvis buvo didelis. Teko prisidėti inicijuojant ir rengiant referendumą. O juk ankstesnieji ne visi pavyko. Referendumas vyko dvi dienas, jau buvo prasidėjusi emigracija, buvo gegužės mėnuo, gražus oras, o reikėjo pasiekti, kad referendume dalyvautų daugiau negu pusė rinkimų teisę turinčių žmonių. Pavyko. Antrąją kadenciją rūpinausi, kad rastųsi parlamentinės kontrolės Audito komitetas, kuriam ir vadovavau. Sutelktai dirbome su valstybės kontrolieriais. Netrukus ir Vyriausybė pajuto, kad yra ne tik vykdomoji valdžia, bet ir parlamentinė kontrolė. Prasidėjo ne tik finansiniai, bet ir veiklos auditai. Ir Seimas atkreipė dėmesį, kaip naudojamas valstybės turtas, biudžeto lėšos. Kontrolės reikalus pavyko iškelti į aukštesnį lygį.
– Šią kadenciją jūsų pavardę dažnai minėjo įvairiose televizijos ir radijo laidose, diskusijose, vos tik kalba pakrypdavo apie energetikos sritį, projektus ir panašius reikalus. Energetikos reikalai Lietuvoje – tarsi tabu, nes gyventojai apie juos žino tik šį tą ir šiek tiek. Ko gero, ir girdėdami komentarus, vertinimus ne viską supranta. Ūkio sritį, nuo kurios priklauso žmogaus gyvenimas, šilumos, elektros, paslaugų ir prekių kainos, dengia lyg paslapties šydas. Gal mes ne viską suprantame?
– Energetikos reikalai, tvarkyti nuo 2008 iki 2012 metų, tendencingai buvo slepiami, vyravo nuomonė, kad parlamentui nevalia į tai kištis. Vis dėlto dabartiniame Seime buvo sudaryta energetikos sektoriaus problemų tyrimo komisija, man teko jai vadovauti. Mums buvo suformuluota 21 užduotis. Išaiškėjo per skubėjimą ar tendencingai padarytų sprendimų, tai liečia Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir kitus panašius darbus, Lietuvos elektrinės ir Elektrėnuose devintojo bloko peripetijas, suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos projektą, pagaliau ir pačią energetikos sektoriaus reformą. Tai liečia ir elektros gamybos atskyrimą nuo tiekimo, ir visa kita. Išvadas gavo Seimas, pateikta siūlymų Vyriausybei, Energetikos ministerijai, Valstybės kontrolei. Daug medžiagos perduota prokuratūrai, dar šios komisijos darbo metu buvo pradėti keli ikiteisminiai tyrimai. Energetikos sektorius yra sudėtingas. Konservatorių valdžios ir premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės metais privatus verslas į šį sektorių stipriai įleido šaknis. Manau, negreit pavyks nuo to išsivaduoti.
– Jau grąžinamos per krizę atimtų pensijų dalys, didės ligos pašalpos, didinama minimali alga, šiek tiek atsigręžta į menkai apmokamus kultūros darbuotojus.
– Mano nuomone, duoti žmogui nors vieną litą yra smagiau negu atimti. Gal ir maža ta parama, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad per dvejus šios kadencijos metus nėra įmanoma padaryti daugiau, kai atėję į valdžią radome didžiulių įsipareigojimų bankams. Prisiskolinta dvigubai daugiau negu per visą nepriklausomybės laiką. Dešinieji gyrėsi suvaldę krizę, tačiau ji buvo užkrauta ant gyventojų pečių ir brendant į skolas. Nuo 18 milijardų litų valstybės skola per ketverius krizės metus išugdyta iki 50 milijardų. Manau, kad skolintis iš bankų buvo paragintos ir valstybės įmonės, kurios į biudžetą mokėjo dividendus. Skolintis ir skolintis buvo tapę kasdienybe. Šiandien tos įmonės, ypač energetikos sektoriuje, turi didžiulių skolų. Be to, skolintasi net daugiau kaip už 10 procentų palūkanas, kai vidutinės palūkanos siekė 9 procentus, o svyravo nuo 7 iki 10,15 proc. Įsivaizduokite, dešimtadalį pasiskolintos sumos kasmet turi sumokėti palūkanų, o kur dar skolų grąžinimas? Ir valstybę, ir valstybės įmones prislėgė didžiulės skolų aptarnavimo išlaidos. O visa tai į biudžetą reikia surinkti, reikia ne tik girdėti, bet ir konkrečia pagalba atsiliepti į teisėtus mokytojų, bibliotekininkų, muziejininkų, kitų kultūros darbuotojų, policijos pareigūnų ir visų kitų iš biudžeto išlaikomų gyventojų reikalavimą didesnių uždarbių. Yra būtiniausių išlaidų ir socialinės paramos srityje.
Kai rastas toks baisokas palikimas, natūralu priminti ir nusistebėti, kad Lietuva nepasekė Latvijos pavyzdžiu, nesiskolino per krizę iš Tarptautinio valiutos fondo, kur palūkanos būtų buvusios tris kartus mažesnės – nuo 2,5 procento. Mano nuomone, Lietuvoje tuo metu vyravo apsukrių verslininkų noras pasipelnyti tarsi maro metu. Drįstu daryti tokią prielaidą, kad galbūt netrūko net tarpininkavimo siūlant, gaunant paskolas už žvėriško dydžio palūkanas. Juk dalis valstybinių įmonių tokias palūkanas ir tebemoka, jos tebėra skolingos bankams. Tokios skolos ypač spaudžia energetikos sektorių. Visa tai sudaro sunkią naštą vartotojams.
Vyriausybė, premjeras Algirdas Butkevičius turėjo įsikišti, kad įvedant eurą būtų suvaldytas kai kurių bankų noras iš to pasipelnyti.
Mano nuomone, principingai ir reikliai kontroliuojant valstybės biudžeto lėšų, turto naudojimą, rezervų yra ir jų tikrai galima rasti. Finansų ministerija dar turi prisiauginusi riebalinį biudžeto sluoksnį, dar gali rasti ne vieną gyventojams naudingą ir laukiamą sprendimą. Kaip audito reikalus išmanantis ir su šia sritimi susipažinęs Seimo narys galiu teigti, kad rezervų yra ir juos galiu nurodyti. Tačiau suprantu, kad gyventojų lūkesčiai yra didesni už skolose parklupdytos valstybės išgales. Yra buvusios valdžios įsipareigojimai, sutartys – tai privalu vykdyti. Šis Seimas ir Vyriausybė dirba tik dvejus metus. Pirmąjį biudžetą radome paliktą, tad dabar rengiame tik antrąjį šios kadencijos Seimo valstybės 2015 metų biudžetą. Esu įsitikinęs, kad gyventojų lūkesčiai 2015-2016 metais pildysis gerokai spartesniu tempu.
– Tai ar džiaugtis tuo garsiuoju suskystintų gamtinių dujų terminalu, tuo keistai nudažytu laivu ir jau tikėtis, kad dujos bus pigios, jas naudojant gautoji šiluma ir elektra – irgi?
– Šis projektas jau apaugo įtarimais, nes, kaip išsiaiškinome toje energetikos reikalus nagrinėjusioje komisijoje, informacija yra slepiama, vartotojai, kurie naudosis šia viešąja paslauga, daug ko nežino, nesupranta ir kai kam tai labai naudinga. Trūksta ir viešumo, ir skaidrumo. Terminalas – labai modernus, labai didelis, savo pajėgumu labai viršijantis Lietuvos dujų poreikius, pagaliau ir išdujinimo pajėgumai dvigubai didesni už reikalingą Lietuvai. Kaštai: 180 milijonų litų per metus kainuos laivo nuoma, 21 milijoną litų teks sumokėti „Klaipėdos naftai“ už įrengtą infrastruktūrą, galbūt 10 milijonų litų kainuos uosto paslaugos, dar bus papildomų kaštų apsaugai ir kitų. Štai ir 210 milijonų litų per metus!
Dujų kaina? Nevardinsiu skaičių, tačiau „Gazpromas“ siūlo kitais metais už 1000 kubinių metrų dujų beveik 400 Lt mažesnę kainą, palyginus su prognozuojama dujų kaina iš terminalo. Vis garsiau kai kurie drąsūs žmonės kalba, kad nuo to 210 milijonų litų metinių išlaidų už laivo nuomą dešimčiai metų ir kitų mano paminėtų sumų išsisukti nepavyks. Ar nebūtų lengvesnė našta dujų vartotojams, jeigu tas terminalas, kaip Lietuvos energetinės nepriklausomybės simbolis, kurį laiką stovėtų parengtas, bet nenaudojamas, būtų garantas ir gelbėtojas susiklosčius tam tikroms aplinkybėms? Kai naudojant brangesnes dujas bus gaminama elektra ar šiluma, jos tikrai nepigs. Tiesiog stebuklų nebūna. O vartotojams dėl to pabrangtų prekės, paslaugos.
Energetikos ministerija, manau, per mažai skiria dėmesio visai informacijai apie dujų terminalą viešinti, gyventojai nežino net to, ką jie turėtų žinoti, nes tai – viešoji paslauga. Su terminalo pastatymu siejama Lietuvos energetinė nepriklausomybė. Jeigu žmonės žinotų, kiek tai kainuoja, manau, sulauktume didesnio palaikymo negu viską slepiant.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ