Monthly Archives: birželio 2017

Ar A. Skardžius proteguoja savo žemės nuomininkų interesus?

Nepraėjo nei dvi savaitės po paskutinių bandymų viešojoje erdvėje apjuodinti mane ir mano šeimą,  kaip pasirodė naujos Dovydo Pancerovo tendencingos publikacijos. Šį kartą jau ne „brangiai“ apie parduotą turtą armėnams, o apie „ brangiai“ prieš gerą dešimtmetį išnuomotą žemę.

„Proteguoja sklypo nuomininkų interesus“- prasideda kiekviena šio kūrinio pastraipa. Vis dėlto perskaičius visą ilgą ir painią, spėlionėmis grįstą istoriją, skirtą reputacijos juodinimui nerandi nei vieno protegavimo įrodymo. Todėl, kad jų tiesiog nėra ir negalėjo būti. Seime fiksuojamas kiekvienas registruotas projektas, balsavimas, pasisakymas. Teksto autorius tuo labai nesunkiai galėjo įsitikinti pats. Kodėl to nepadarė? Greičiausiai tikslas buvo ne tas.  Tad man metami įtarimai, jog Seime atstovavau nuomininkų ar straipsnyje minimų asmenų interesams, niekuo nepagrindžiami ir virsta paprasčiausiu šmeižtu.

Žemės nuomos sutartis deklaruojama nuo 2007 metų, visiems prieinama tik klausimas kodėl D. Pancerovui  ji „užkliuvo“būtent dabar.

Tenka spėlioti: gal dėlto, kad dabar svarstoma  UAB „Lietuvos energijos“ ataskaita, ar, kad uždraudėme landas vidaus sandoriams, o gal kliūna pozicija dėl planuojamų atliekų deginimo jėgainių?  Dirbdamas Seime visada gyniau tik viešąjį interesą. Tad kodėl kuriamos tokios pasakas ir taip dažnai. Nebent tai gerai apmokomas užsiėmimas.

 Labai nemalonu skaityti kai pateikiamos sąmoningai išgalvotos istorijos, neva mano žmona vaikščiojo po kaimus rinkdama parašus dėl vėjo jėgainių statybos. Tai visiškas teksto autoriaus prasimanymas.

Dar vienas sensacingas žurnalisto atradimas šioje istorijoje – žemės nuomos kainos susiejimas su vėjo jėgainių parke pagamintos elektros energijos pardavimo kaina. Teksto autorius turėjo pastebėti, jog sutartyje numatyta, kad nuomos kaina bus susieta  su  vėjo jėgainių parke pagamintos elektros energijos pardavimo kaina. Tokiose, ilgalaikėse sutartyse tai standartinės nuostatos. 12 metų pagaminta elektra bus parduodama už fiksuotą tarifą o vėliau už rinkos kainą. Politikai, kad ir kaip norėtų, įtakos fiksuotam tarifui, juolab rinkos kainai negali daryti. Kodėl tai bandoma pateikti kaip tiesioginį interesą?

Pagrindinė  žemės nuomos sutartis 99 metų laikotarpiui  su UAB „Renovacijos partneriai“  buvo pasirašyta 2010 metais ir tais pačiais metais nuomininkas  pradėjo mokėti nuomos mokestį. Baigus statybos darbus ir pradėjus eksploatuoti jėgaines 2012 metais nuomos mokestis, kaip ir numato sutartis, buvo perskaičiuotas ir  susietas su  vėjo jėgainių parke pagamintos elektros energijos 12 metų  fiksuota pardavimo kaina. Pasibaigus šiam laikotarpiui pagamintos elektros energijos pardavimo kaina priklausys tik nuo rinkos.

Norėčiau priminti, kad 2009 – 2012 metais nebuvau Seimo nariu. Tuo laiku teko vadovauti Lietuvos atsinaujinančių energetikos išteklių asociacijai.  Po išrinkimo į Seimą 2012 metais pasitraukiau iš šių pareigų.

Jokių protegavimo apraiškų per įstatymų projektų teikimą niekuomet nebuvo, ir man metami įtarimai yra išgalvoti, todėl kaip LSDP frakcijos narys paprašiau frakcijos vardu kreiptis į Seimo Antikorupcijos komisiją, kuri ištirtų mestus man įtarimus.  Tikiuosi atsakingos institucijos išaiškins ne tik man, kaip politikui, mestus įtarimus dėl galimo viešų ir privačių interesų konflikto, bet bus ištirti ir žurnalistų etikos požiūriu tendencingi konkretaus žiniasklaidos atstovo puldinėjimai pagrindžiami išgalvotomis prielaidomis.

Lietuvos Respublikos Seimo narys Artūras Skardžius

A. Skardžius. „Sandoris su maskviečiais“. Kodėl nerasta atsakymų į klausimus?

Opusas apie mano šeimai priklausiusios poilsiavietės pardavimą Dauguose pranoko net ir keisčiausias konservatorių fantazijas. Šią savaitę buvo išpublikuota graži pasaka apie 5 metų senumo sandorį, kokių kasmet sudaroma šimtai ir tūkstančiai.

Geras straipsnis, norintiems pasimokyti, kaip paėmus eilinį sandorį galima sukurti ilgą ir painią, spėlionėmis dygsniuotą istoriją, skirtą reputacijos juodinimui. Išskirtinis stilius, kurį teksto autorius Dovydas Pancerovas galėtų dėstyti „juodųjų technologijų“ kūrėjams – pirma sukuri savo fantastiškas versijas, o po to tame pačiame straipsnyje pats jas ir paneigi, parašai, kad atsakymų rasti nepavyko.  Tačiau skaitytojams abejonių jau gali ir nebelikti – juk rašo rimtas ir atsakingas “profesionalus žurnalistas”. Be to, kaip žinia, daugybė skaitytojų yra tokie, kurie paskaito pavadinimą ir fiksuoja tai kaip žinią.

 O dabar kiek plačiau. Perskaitęs straipsnį daug naujo sužinojau ir aš. Pavyzdžiui, apie poilsiavietės pirkėjus.

Kaip pamenu, poilsiavietė buvo parduota Lietuvos įmonei UAB „Daugų sala“, pirkėjo dokumentus pas notarą pasirašė tos įmonės direktorius. Taip pat lietuvis. Pinigai sumokėti iš lietuviško banko.

Ar mes turėjome pradėti knaisiotis, kas tas pirkėjas? Gal to reikalauja įstatymai? Ar jūs taip darote, parduodami savo automobilį, butą ar sodybą? Reikalaujate pirkėjo papasakoti savo giminės istoriją? Ar tiesiog suderate jums palankią kainą ir pasirašote dokumentus. Ir deklaruojate sandorį bei  sumokate mokesčius.

Kaip suprantu iš straipsnio, žurnalistas mano, kad mano žmona parduodama savo turtą privalėjo atlikti tyrimą apie pirkėjo santykius, jo ryšius ir aiškintis pinigų kilmę? Įdomu, ar žurnalistas, pirkdamas ar parduodamas  butą klaus pardavėjo, kaip šis uždirbo butui, ir gal, neduokdie, turi kokių nors pažįstamų į Rytus nuo Lietuvos? Turbūt neklaus. Nes tai atrodytų gan keistai.  Ką, pavyzdžiui reikėtų daryti, jeigu minimą poilsiavietę būtų panorėjęs pirkti Dovydas Pancerovas. Tikrinti jo nelietuviškai skambančios pavardės ir pinigų kilmę?

Tačiau jam atrodo normalu prie mano pavardės parašyti sakinį “sandoris su maskviečiais”. Nors akivaizdu – sandoris sudarytas su Lietuvos įmone – UAB „Daugų sala“.

Kitas “sensacingas“išvedžiojimas – poilsiavietės kaina.Ji pristatyta kaip išskirtinė. Net nemėginus pasidomėti, kiek tuo metu panašus turtas (poilsiavietė su 30 statinių, 10 ha.teritorijoje, vaizdingoje vietoje, ant ežero kranto) kainavo rinkoje. Suprantu, sunkus darbas. Nes jį reikia atlikti pačiam, o ne “nusirašyti” nuo paslaugiai pateiktos istorijos. Beje, dėl sandorio – kadangi pirkėjas mokėjo banko pavedimu, tikiu, kad sandorį patikrino bankas ir kitos tarnybos. Tokia tvarka, ir tai nieko nuostabaus. Prieš 5 metus niekam dėl to nekilo jokių klausimų. Niekam.

Klausimų nekilo iki praėjusių metų. Kai per rinkimų karštinę konservatoriui A. Anušauskui pasivaideno „siaubinga istorija“ apie šios poilsiavietės pardavimą. Pamanykit – vienas iš pirkėjų armėnas gyvenantis Maskvoje, tikėtina, Lietuvos priešas. Kažkodėl ši išgalvota istorija labai “sutapo” su mano keltais klausimais dėl Lietuvos piliečių pumpuojamų pinigų į Bermudus už SGD laivo nuomą, dėl kosminės dujų, perkamų iš  „Statoil“, kainos bei brangiai pirktų kovos mašinų „Boxer“. Štai kur galėtų atsiskleisti tikrasis D.Pancerovo, žurnalisto-tyrėjo talentas ir nauda visuomenei būtų. Klausimas, ar  užteks drąsos?

Beje, pamiršusiems – straipsnio autorius D. Pancerovas prieš kurį laiką dar priklausė Facebook judėjimui, save vadinusiam “Dešinuoju trolibanu”. Ši grupė į aukštumas kėlė konservatorius ir labai stengėsi rasti priešų kitose partijose.

Matyt, ten ir išmoko Dovydas tokių fantazijų, kurias pats kuri, o rašinio gale pats ir paneigi:“Reikia pripažinti: neginčijamų atsakymų į šiuos svarbius klausimus rasti nepavyko. Bandymas atsakyti būtų tik prielaidų kūrimas ir interpretacijos”. 

Tad klausimas  “profesionaliam tyrimų skyriaus” žurnalistui – jeigu nepavyko rasti įrodymų savo fantazijoms, ar galima tada spausdinti tokį rašinį?