2020/09/27 | Energetinio skurdo mažinimas – prioritetinis uždavinys

Lietuvoje išlaidos energijai ir energijos ištekliams yra vienos didžiausių ES bendrijoje, o energijos sąnaudos gaminio savikainoje yra 20% didesnės negu ES vidurkis. Mūsų valstybė yra viena labiausiai nuo energetinio nepritekliaus kenčiančių Europos Sąjungos šalių. Lietuvoje šis rodiklis siekia 28 proc. ir daugiau nei tris kartus viršija ES vidurkį (8 proc.). Miestuose šis skirtumas dar didesnis ir siekia net 34 proc. Jei namų ūkio mėnesio išlaidos elektrai, pakankamam būsto šildymui ir karšto vandens ruošimui sudaro daugiau kaip 10 proc. gaunamų pajamų, tai ES laikoma energetiniu skurdu. Trečdalis mūsų šalies gyventojų žiemos metu negali sau leisti pakankamai šildyti būsto. Pagrindinė priežastis, nulemianti energetinį skurdą, yra aukšta energijos kaina.

Valstybės valdomos monopolinės energetikos įmonės jau seniai veikia Vyriausybės nekontroliuojamos, išsikėlusios sau vieną tikslą – didinti įmonių vertę. Tačiau Lietuvos žmonių lūkesčiai kitokie – užsitikrinti energijos tiekimą prieinamomis (įperkamomis) gyventojams ir konkurencingomis verslui kainomis. Finansinės krizės metu energetikos įmonės skolinosi iš komercinių bankų, vien tam, kad galėtų mokėti dividendus Kubiliaus vyriausybei. Energetikos įmonės liko praskolintos, paimtas paskolas reikia grąžinti, todėl visiškai natūralu, kad jos atsiduria energijos vartotojų sąskaitose.

Energetikos įmonės ir toliau nemažina savo apetito, skolinasi šimtus milijonų, reikia to ar nereikia kiša elektros laidus po žeme, masiškai įrenginėja išmaniuosius elektros skaitiklius taip didindamos mūsų sąskaitas už elektrą. Nei valstybinis reguliuotojas (VERT), nei vyriausybė nepajėgi pažaboti valstybinių energetikų išlaidavimo.

Artimiausiu metu energetikai kėsinasi mus įkinkyti dar į vieną projektą – mūsų sąskaita statyti vėjo parką Baltijos jūroje, kuriam be didesnių diskusijų jau pritarė vyriausybė. Skaičiuojama, kad šis energetikų sumanymas kainuos 2,2 mlrd. eurų ir bus didžiausias energetinis projektas kada nors įgyvendintas Lietuvoje. Elektros energijos vartotojų paramą jam planuojama skirti 15 metų laikotarpiui. Elektros vartotojai privalės apmokėti ir parko prijungimo sąnaudas – 345 mln. eurų. Vyriausybei nemotais, kad Europoje tokius projektus be vartotojų paramos įgyvendina privačios kompanijos ir dar valstybei primoka už galimybę investuoti ir prekiauti elektra.

Energetikos sektoriuje įsitvirtino užsienio įmonės, kurių asmeniškai nevengė proteguoti pati Prezidentė, tokios kaip suomių „Fortum“, norvegų „Hoegh LNG Ltd“, registruota Bermudų ofšore su laivu „Independence,“ „Statoil.“ Į kurių rankas dešimtmečiams buvo atiduoti Lietuvos energijos vartotojai.

Atliekų deginimo įmonė „Fortum Klaipėda“ buvo apdovanota įvairiausiomis privilegijomis, gavo net vartotojų finansuojamą elektros tarifą, kuris keletą kartų viršija elektros rinkos kainą. Artimiausiu metu ir Kaune vietinį biokurą išstums „Fortum“ deginamos atliekos, už kurių sudeginimą mokėsime tiek, kiek paprašys suomių kompanija. Valstybiniai lobistai viliasi, jog, pasikeitus valdžiai, pavyks Seime susitarti ir dėl atliekų importo. Juk atliekos mafijos biznis ne tik Italijoje.

Nenorima pripažinti, jog atliekų deginimas yra praeities technologija, visame pasaulyje šiandien įgyvendinami žiedinės ekonomikos tikslai. Atliekų tvarkymo srityje ES prioritetą teikia rūšiavimui ir perdirbimui. Tačiau aukščiausio valstybinio lobizmo dėka, 20 metų būsime įkinkyti į „Fortum“ jungą.

Atliekų deginimas tikrai nėra kosminės technologijos ir pati valstybė, ar mūsų verslas sėkmingai galėjo šias sritis vystyti. Kokia nauda mums, kaip valstybei, į pelningiausias monopolines sritis įsileisti užsienio kapitalą, net valstybinį, ir stebėti, kaip jis negailestingai tvarkosi Lietuvoje ir sėkmingai išveža mūsų pinigus, kuriais galėtume papildyti nacionalinį biudžetą, ar bent jau užkamšyti jo skyles?

Visuomenė sensta, o mūsų valstybės pinigai sėkmingai keliauja į tokių kompanijų kaip suomių „Fortum“, ar norvegų „Hoegh LNG Limited“, „Statoil“ kišenes, o jose „ganosi“ skandinavų pensijų fondai.

Energetinis skurdas nėra pačių gyventojų problema, tai visos valstybės problema. Šis itin opus klausimas turi būti sprendžiamas nedelsiant ne tik todėl, kad tą daryti įpareigoja ES direktyvos, bet ir todėl, kad joks save gerbiančios valstybės pilietis neturėtų rinktis, ar jam apmokėti sąskaitą už šildymą, ar nusipirkti maisto.

Artūras Skardžius

Lietuvos Respublikos Seimo narys

#politinėreklama

 

 

Plačiau
2020/09/15 | Kas išlaisvins Lietuvą nuo „Nepriklausomybės“

Energetikos sektorius pastarąjį dešimtmetį buvo asmeniškai valdomas Prezidentės D. Grybauskaitės ir čia tik ji priminėdavo sprendimus, todėl natūralu kad jai tenka ne tik visa garbė bet ir atsakomybė. Premjerai ir ministrai buvo tik uolūs jos valios vykdytojai. Kas bandė netikėti tuo, kuo tikėjo D. Grybauskaitė, buvo negailestingai persekiojami. Kaip didžiausią savo nuopelną energetikai D. Grybauskaitė įvardija suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektą su laivu „Independence“ („Nepriklausomybė“).

Deja, „Nepriklausomybė“ ne mūsų, ji tik10 metų išnuomota už beprotiškai didelę kainą. Laivas su Singapūro vėliava, įguloje nė vieno lietuvio, pinigai už nuomą keliauja į ofšorą Bermuduose. „Nepriklausomybės“ viena diena mums kainuoja 185 tūkstančius eurų. Net ir pasibaigus nuomos laikotarpiui 2024 metais, laivas netaps mūsų, nors per 10 metų privalomą nuomos laikotarpį būsime suploję 675 mln. eurų. Jei norėsime, galėsime jį iš norvegų nusipirkti paklodami dar 160 mln. eurų. Naujas toks laivas rinkoje dabar kainuoja tik 200 mln. eurų.

Tokią suktą sutartį su Bermudų salyne registruota įmone „Hoegh LNG Ltd“ sudarė Rokas Masiulis, dar eidamas AB „Klaipėdos nafta“ direktoriaus pareigas, o Prezidentė D. Grybauskaitė, pasakojama, Klaipėdos uoste rankos mostu nurodžiusi vietą, kur „Independence“ turės stovėti.

Didžiausias melas, kad „Independence“ atpigino dujas. Priešingai, dujos tik tik pabrango. Dujų pabrangimą bandoma paslėpti po „būtinojo dujų tiekimo sąnaudų“ skraiste. Dujos iš Norvegijos kompanijos „Statoil“ (dabar „Equinor“) perkamos brangiai, o parduodamos rinkos kaina, susidariusį skirtumą – 30 mln. eurų per metus – apmokame mes.

Norvegiškų dujų kaina laikoma griežčiausioje paslaptyje. „Independence“ nuoma ir būtinojo dujų kiekio prekybos nuostolis kasmet mums atsieina beveik 100 mln. eurų. Pastarųjų metų dujų vartojimas šalyje kartu su Jonavos „Achema“ siekė vos 22 mln. MWh. Labai nesunkiai galime suskaičiuoti, kad už kiekvieną suvartotą MWh papildomai „Independence“ sumokame 4,5 Eur duoklę. Štai ir atsakymas kodėl reikia slėpti dujų kainą.

Dujų vartojimas kasmet šalyje mažėja ir toliau mažės, jas išstums atsinaujinantys energijos ištekliai, tai numatyta ir Seimo patvirtintoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje, todėl akivaizdu, kad finansinė „Independence“ našta gyventojams tik didės.

Energetikos „strategai“ teigia, kad „Independence“ – tai spaudimo priemonė „Gazprom“ dujų kainai, tačiau valstybinis tiekėjas „Lietuvos dujų tiekimas“ dujas perka, kaip ir pirkęs, iš „Gazprom“ vamzdžio, ir net didesnius kiekius nei iš „Independence,“o „Gazprom“ priklausanti įmonė „Kriogaz“ suskystintas dujas tiekia tam pačiam „Independence.“

Kadangi „Independence“ išlaikymas socializuotas, užkrautas visiems Lietuvos gyventojams, įdomu, kam krauname pelnus? „Independence“ akcininkai slepiasi Bermudų ir Kipro ofšoruose. Ten galime rasti Norvegijos, Britanijos, Amerikos akcininkų, įvairių pensijų fondų. Taip išeina, kad Lietuvos pensininkai mokėdami už dujas remia „vargšus“ Norvegijos pensininkus.

Tik pasibaigus D. Grybauskaitės kadencijai energetikos ministras išdrįso pripažinti, kad už SGD terminalo išlaikymą mokame tris kartus brangiau nei turėtume mokėti, kad būtinasis dujų kiekis jau seniai nėra būtinas. Tikina, kad šie praradimai yra anksčiau sudarytų ilgalaikių sutarčių rezultatas. Kodėl Vyriausybė nespaudžia norvegų derėtis, mažinti mūsų finansinių įsipareigojimų? Energetikos ministerijos atsakymas trumpas – bandom, tačiau norvegai nesileidžia į kalbas. Toks dabartinio energetikos ministro, stovėjusio prie „Independence“ ištakų, pasiteisinimas Seimui skamba nelabai įtikinamai.

Besibaigiant kadencijai yla išlindo iš maišo, valstiečių vyriausybė suskubo valstybės vardu skolintis dar 300 mln. eurų AB „Klaipėdos nafta“ reikmėms, taip mus įkinkydama į „Independence“ jungą dar 25 metams. Skolinasi privati kompanija – AB „Klaipėdos nafta“, tačiau skolą iki 2045 metų grąžinti turėsime mes visi. Mokėti privalės ir mūsų vaikai ir tie, kurie dar nėra gimę. Na, o pats laivas „Independence“ po 25 metų taps tik technologinė griuvena. Iki 2045 m.„Independence“ projektas energijos vartotojams atsieis 1 mlrd. 300 mln. eurų. Už šią sumą galėtume įpirkti 5 SGD laivus. Tokia yra verslo projekto – „Nepriklausomybė“ tikroji kaina.

Tuo metu energijos vartotojų pinigais dotuojama „Klaipėdos nafta“ tik didina savo apetitą, artimiausiu metu planuoja net 140 mln. eurų investuoti į keturis Brazilijos ir kitų Lotynų Amerikos valstybių SGD terminalus, tapti jų dalininke.

Todėl nereikėtų stebėtis jog Lietuva yra viena labiausiai nuo energetinio nepritekliaus kenčiančių ES valstybių. Lietuvoje šis rodiklis siekia 28 % ir daugiau nei tris kartus viršija ES vidurkį (8%). Miestuose šis skirtumas dar didesnis ir siekia 34 %. Pagrindinė priežastis sąlygojanti energetinį skurdą yra aukštos energijos kainos ir mažos gyventojų pajamos.

Vyriausybė privalo kuo greičiau nutraukti Lietuvai nuostolingą ir jau seniai nereikalingą sutartį su norvegų kompanijaEquinor dėl dujų tiekimo SGD laivui „Independence“.

Mažinant socializuotą finansinę naštą pramonei ir verslo įmonėms, būtina imtis veiksmų, kad AB „Klaipėdos nafta“ suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas jau nuo 2021 m. savo veiklą vykdytų tik konkurencinėmis rinkos sąlygomis.

Artūras Skardžius, LR Seimo narys

Neatlygintina politinė reklama parengta paties kandidato

 

Plačiau
2020/09/10 |

Prezidentūroje – Vokietijos pirmininkavimui ES Tarybai skirtoje konferencijoje  vyko diskusija: Kaip Europos žaliasis kursas gali sustiprinti Europą? Nesmagu buvo klausytis mūsų aukštų valstybės pareigūnų  pasisakančių už Žiedinę ekonomiką, žaliąjį augimą. Kai tuo metu Lietuvoje kaip grybai po lietaus dygsta atliekų deginimo jėgainės, milžiniškos lėšos investuojamos į suskystintųjų dujų infrastruktūrą. Užsienio lobistai nepaiso mūsų Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje įtvirtintų tikslų – 2050 metais šalies  energijos poreikius 100 proc. patenkinti iš atsinaujinančių energijos išteklių. Valstybiniai lobistai nenori pripažinti, jog atliekų deginimas yra praeities technologija. Visame pasaulyje šiandien įgyvendinami žiedinės ekonomikos tikslai. Atliekų tvarkymo srityje ES prioritetą teikia rūšiavimui ir perdirbimui.

Konferencijos įrašas

#neatlygintinapolitinėreklama

Plačiau