2020/02/27 | Dėl neteisėtų AB „Lietuvos geležinkeliai“ dukterinių įmonių valdybų sudėties bei pažeisto viešojo intereso Seimo nariai nusprendė kreiptis į Generalinę prokuratūrą

Seimo nariai, atsižvelgdami į surinktus duomenis, turi pagrįsto pagrindo manyti, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra valdoma neskaidriai ir nesivadovaujant Lietuvos bei tarptautinių teisės aktų reikalavimais. AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra valstybės valdoma įmonė, todėl be jokios abejonės valstybė ir visa visuomenė yra suinteresuota, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikla būtų vykdoma, laikantis teisės aktų reikalavimų be siekiant maksimalios naudos tiek visuomenės gerovei, tiek ir valstybės interesams.

2019-ųjų metų pabaigoje AB „Lietuvos geležinkeliai“, įgyvendinant Europos Sąjungos reikalavimus, buvo išskaidyta į atskiras bendroves, teikiančias krovinių ir keleivių pervežimo paslaugas bei įmonę, atliekančią viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijas. Tai buvo padaryta, siekiant užtikrinti didesnį AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklos skaidrumą. Pažymėtina, jog visų šių dukterinių įmonių valdybų nariais tapo išimtinai AB „Lietuvos geležinkeliai“ įmonių grupės darbuotojai. Tokia praktika yra visiškai nesuderinama su EBPO geros valdysenos rekomendacijomis, be to, neatitinkanti viešumo, skaidrumo, kolektyvinių valdymo organų narių nepriklausomumo ir geros valdysenos principų

Be kita ko, AB „Lietuvos geležinkeliai“ dukterinių įmonių valdybos yra beveik identiškos, t.y. jas sudaro iš esmės tie patys nariai. Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarime Nr. 631 7.1 nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės valdomos bendrovės dukterinės įmonės kolegialiame organe ne mažiau kaip 1/3 įstatuose nurodyto kolegialaus organų narių skaičiaus turi sudaryti nepriklausomų narių skaičius. Atsižvelgiant į tai, kad AB „LG Cargo“, AB „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“, AB „LG Keleiviams“, UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“, UAB „Gelsauga“, UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ valdybos sudarytos išimtinai tik iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ įmonių grupės darbuotojų, vertintina, jog tokia struktūra neužtikrina AB „Lietuvos geležinkeliai“ dukterinių bendrovių savarankiškumo bei objektyvios ir skaidrios sprendimų priėmimo kontrolės.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas Mantas Bartuška buvo paskirtas įmonės vadovu taip pat nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Ankstesnis susisiekimo ministras R. Masiulis, nevykdydamas jokių privalomų atrankos procedūrų, savo nuožiūra paskyrė AB „Lietuvos geležinkeliai“ valdybos narius, kurie formaliai išrinko įmonės vadovu M. Bartušką. Tokia situacija akivaizdžiai parodo, kad Lietuvoje yra nesivadovaujama teisinėje valstybėje galiojančiais principais ir nepaisoma teisės aktų reikalavimų.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra strategiškai svarbi įmonė, kurios valdymo struktūra privalo būti nepriklausoma, objektyvi, o jos dukterinės įmonės veikti skaidriai. Parlamentarų grupė, remdamasi savo prašyme išdėstytais argumentais, prašo Generalinės prokuratūros kuo skubiau imtis priemonių, siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei tarptautinių įsipareigojimų ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų įgyvendinimą.

Seimo narys Artūras Skardžius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Plačiau
2020/02/19 | Seimo narys A. Skardžius: „Mane glumina situacija, kad atsakingos Valstybės institucijos tarsi stručiai sukišę galvą į smėlį nieko nemato“

Seimo narys A. Skardžius: „Mane glumina situacija, kad atsakingos Valstybės institucijos tarsi stručiai sukišę galvą į smėlį nieko nemato

Vasario 17 d. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto iniciatyva buvo surengta konferencija „Naudotų padangų perdirbimo pajėgumų formavimo politika“, kurioje aptartos aktualios naudotų padangų perdirbimo problemos, lūkesčiai, ateities perspektyvos. Konferencijos dalyviai kalbėjo apie dabartinę padangų perdirbimo ir tvarkymo politiką Lietuvoje, diskutavo apie inovatyvius naudotų padangų perdirbimo sprendimus, perdirbimo progreso skatinimą, perdirbimo pajėgumų sukūrimo ir jų integravimo į žiedinę ekonomiką perspektyvas.

Pasak Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nario Artūro Skardžiaus, ši tema aktuali ne tik dėl skaudžios patirties Alytuje, kai degė „Ekologistikos“ naudotų padangų perdirbimo gamykla. Parlamentaras mato ne vieną šios sistemos spragą, viena jų – naudotų padangų apskaitos kontrolės trūkumas.

„Kaip matėme iš „Ekologistikos“ atvejo, logistikos, krovinių pervežimo įmonės suveža į Lietuvą naudotas padangas iš gretimų valstybių, už šią paslaugą susižerdamos nemažus pinigus. Mūsų vizito, į Lietuvos naudotų padangų perdirbimo įmones, metu sužinojome, kad ne tik iš kaimyninių valstybių, bet net ir iš Belgijos, Danijos, naudotos padangos gabenamos į Lietuvą. Kaip jos apskaitomos ir kokių priemonių imasi Aplinkos ministerija, kad šie milžiniški kiekiai, patenkantys į Lietuvą, būtų tinkamai sutvarkyti?“, – klausė A. Skardžius.

Aplinkos ministerijos atliekų politikos grupės vadovė A. Bagočiūtė sutiko, kad be visuomenės, verslo atstovų pagalbos ir bendradarbiavimo, bus labai sudėtinga suvaldyti šešėlį šioje srityje.

„Galima daryti prielaidą, kad to, kas įvežama iš kitų šalių mes savo apskaitoje net nematome ir būtent todėl reikalingas sąmoningumas informuojant Aplinkos apsaugos departamentą, kad jis galėtų patikrinti nelegalius atvejus. Mes dar neturime pakankamų reagavimo pajėgumų, trūksta žmogiškųjų išteklių, tačiau yra daromi žingsniai, kad galima būtų greičiau reaguoti ne į pavienius smulkius atvejus, o susikoncentruoti į atvejus, turinčius didesnį poveikį“, – sakė A. Bagočiūtė.

Seimo narys atkreipė dėmesį, kad Aplinkos apsaugos komiteto nariams lankantis pagrindinėse naudotų padangų perdirbimo įmonėse išryškėjo ir daugiau problemų, kurias būtina neatidėliojant spręsti.

„Sukaupti naudotų padangų kiekiai neatitinka įmonėms leidimuose išduotų kiekių, netinkamai vedama apskaita. Mane glumina situacija, kad atsakingos Valstybės institucijos tarsi stručiai sukišę galvą į smėlį nieko nemato. Aplinkos ministerija Komitetui yra pateikusi duomenis, kad septynios perdirbimo įmonės per metus sutvarko 100 000 tonų padangų. O reali situacija yra tokia, kad neriboti kiekiai padangų yra neapskaitomi ir kaupiami įmonių teritorijose. Šių įmonių turimi gamybiniai pajėgumai kiekvienoje jų leistų sutvarkyti iki 2000 tonų per metus. Lankėmės ir tokiose įmonėse, kuriose nematėme nei vieno pakrovėjo ar darbuotojo, tačiau įmonė septynetą metų iš eilės deklaruoja sutvarkanti po 10 000 tonų ir gaunanti po 100 eurų už kiekvieną „sutvarkytą“ toną. Akivaizdžiai matyti, kad Aplinkos ministerijos kontrolės sistema neveikia“, – kalbėjo A. Skardžius.

Parlamentaro teigimu Aplinkos apsaugos ministerija turi turėti realiai veikiančią kontrolės ir apskaitos sistemą, kad nustatytų kokius kiekius atliekų įmonės perdirbo, kiek deklaravo ir išrašė pažymų apie atliekų sutvarkymą, kiek eksportavo. Ar išties eksportuota atlieka buvo perdirbta kaimyninėje valstybėje, o galbūt tiesiog performinus dokumentus grįžo atgal į Lietuvą ir buvo sėkmingai susandėliuota ten, kur ir buvo.

Artūro Skardžiaus nuomone, naudotų padangų perdirbimas turėtų būti laikomas prioritetiniu uždaviniu aplinkosaugos srityje. Tuo tikslu Aplinkos ministerijai nedelsiant reikėtų tobulinti teisinį reglamentavimą ir aiškiai apibrėžti kas yra perdirbta padanga.

„Norint išvengti nesąžiningų perdirbėjų manipuliavimo terminais, būtina aiškiai teisės aktuose nustatyti gaminio apibrėžimą. Ar padanga perpjauta į 4 dalis yra gaminys? Ar nupjauta padangos briauna yra gaminys? Ar padangos supresuotos į tam tikrą bloką yra gaminys, kaip kad įrodinėjo kai kuriose įmonėse? Labai tuo abejočiau. Be to, reikia kuo greičiau atsisakyti tarpininkų naudotų padangų sutvarkymo sistemoje ir užtikrinti, kad pažymas apie naudotų padangų sutvarkymą galėtų išduoti tik realiai jas perdirbančios įmonės“,- sakė A. Skardžius.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys išvardino ir daugiau tobulintinų sričių. Siekiant žiedinės ekonomikos tikslų, naudotų padangų perdirbėjai turi būti skatinami plėsti gamybinius pajėgumus, tam tikslui nukreipiant Europos Sąjungos finansavimą ir nacionalinio biudžeto lėšas. Iš naudotų padangų pagamintiems produktams: sporto, vaikų žaidimų aikštelių dangoms, pastatų, geležinkelių ir automagistralių triukšmo slopinimo konstrukcijoms, Valstybės mastu turi būti taikomi žalieji pirkimai, taip šiems produktams užtikrinant jų panaudojimo prioritetą. Įpareigoti kelininkus asfalto dangai naudoti iš perdirbtų padangų paruoštą žaliavą.

„Reikia ieškoti pažangių sprendimų ir neatidėlioti. Tikiuosi, kad greitu laiku turėsime patobulintus teisės aktus ir skaidrią atliekų perdirbimo sistemą“, – kalbėjo Seimo narys.

 

Parengė

Seimo nario Artūro Skardžiaus patarėja

Evelina Basevičiūtė

 

Plačiau
2019/12/18 | „INDEPENDENCE“ spąstuose dar ketvirtį amžiaus?

Sutapimas ar ne, tačiau minint SGD terminalo penkerių metų sukaktį, gruodžio 3 dieną Energetikos ministerija iškilmingai pranešė, jog AB „Klaipėdos nafta“ yra parengusi investicinį projektą dėl SGDT terminalo kaštų mažinimo ir dar pridūrė – dujų kaina vartotojams mažės. Tai turėjo būti džiugi Kalėdinė žinia dujų vartotojams – AB „Klaipėdos nafta“ pagaliau turi planą, dujos – pigs! Bet ar tikrai? Ar valstybė nėra įkliuvusi į „Independence“ laivo spąstus, nes Vyriausybė siūlo Seimui suteikti valstybės garantijas Šiaurės investicijų bankui už 295,5 mln. vertės paskolas AB „Klaipėdos naftai“ 25 metų laikotarpiui. Negana to – Seimas raginamas tokį projektą svarstyti skubos tvarka ir sprendimus priimti iki Kalėdų.

Kam reikalinga vartojimo paskola?

AB „Klaipėdos nafta“ parengto investicinio projekto, jei jį aplamai tokiu galima vadinti, esmė – paimti 135 mln. eurų paskolą, o pasiskolintais pinigais dengti dalį SGD terminalo nuomos ir išlaikymo kaštų, kadangi jų nebepajėgia mokėti nei „Achema“, nei kiti vartotojai. Kitaip tariant, mes visi imsime vartojimo paskolą ir ją „pravalgysime“ mokėdami po 27 mln. eurų nuomos dalį kasmet visus likusius penkerius metus iki 2024 pabaigos, kol baigsis SGD laivo – saugyklos nuomos sutartis.

Svarbi detalė – skolinasi privati kompanija – AB „Klaipėdos nafta“, tačiau skolą grąžinti iki 2044 metų ir dar su palūkanomis būsime įpareigoti mes visi ir mūsų vaikai. Mokėti privalės ir tie, kurie dar nėra gimę. Energetikos ministerija sako, kad finansinę naštą privalo pasidalinti ne tik dabartiniai, bet ir būsimi dujų vartotojai. Akivaizdu, kad SGDT terminalo kaštai ne mažėja, jie paprasčiausiai nukeliami į ateitį. Tačiau AB „Klaipėdos nafta“ kažkodėl šį triuką vadina „investiciniu projektu dėl SGDT terminalo kaštų mažinimo“. Koks yra tokio sprendimo ekonominis pagrįstumas, energetikos ministerija atsakyti negali. Kaip negali atsakyti į klausimą dėl kaštų-naudos analizės, bei dėl galimų rizikų analizės. Turbūt todėl, kad jos neturi? Ilgalaikiame 25 metų investiciniame projekte net neužsimenama apie SGD terminalo pajamas. Projekte visas dėmesys koncentruojamas į valstybės garantijas, valstybės pagalbą, saugumo dedamąją.

Vargu, ar Lietuvos vartotojai pajus dujų kainos sumažėjimą, kadangi pokytis prognozuojamas vos 8 proc. Ar dėl tokios vos apčiuopiamos naudos rizikuosime ir patys lįsime į spąstus dar ketvirčiui amžiaus? Nebent esame taip giliai įklampinti ankstesnių sandorių, kad nėra kitos išeities kaip tik žaisti va bank.

Tik, atrodo, jog SGD terminalo operatorė AB „Klaipėdos nafta“ dėl galimų rizikų nesijaudina. Ir kodėl turėtų? Juk visus finansinius praradimus privalėtų padengti ne įmonė, o dujų vartotojai. SGD terminalo projektas – komercinis, kaštai – socializuoti (sumoka Lietuvos gyventojai) ir tuo viskas pasakyta.

Kodėl Vyriausybė taip elgiasi, kodėl nespaudžia norvegų derėtis, o eina į Seimą kaulyti mokesčių mokėtojų pinigų? Energetikos ministerijos atsakymas trumpas – bandyta, tačiau norvegai nesileidžia į kalbas, esame ankstesnių sutarčių įkaitai.

160 milijonų eurų – dar viena paskola

Esame verčiami imti ir dar vieną paskolą – 160 mln. eurų. AB „Klaipėdos nafta“ pinigus numato panaudoti SGD laivo išpirkimui po 2024 metų, kai baigsis nuomos sutartis. Jei dėl „vartojimo“ paskolos galima dar suprasti, tai dėl paskolos SGD laivo išpirkimui Seime visiškai pasimesta.

Vieni mano, jog dabar sumokėsime 160 mln. eurų ir laivas – mūsų. Kiti žinodami, kad nuomą privalėsime vis vien mokėti iki 2024 metų pabaigos, nesupranta, kodėl paskolą turime imti dabar, mokėti palūkanas, o pirkti tik 2024 metais. Pagaliau ir padėtis dujų vartojimo rinkoje per penkerius metus gali iš esmės pasikeisti.

Dar kiti įsitikinę, kad SGD laivas – saugykla išnuomotas išperkamosios nuomos būdu ir mes aplamai nieko neprivalome mokėti pasibaigus nuomos sutarčiai.

Nesupranta eilinis žmogus, nesupranta net patys parlamentarai Seime, todėl kad Klaipėdos SGD terminalo reikalai yra paskandinti pučiamoje migloje, informacija yra nuolat slepiama. Seimas, neturėdamas jokios analitinės medžiagos, verčiamas aklai, skubos tvarka priimti sprendimus, grįstus vien tikėjimu ir kalėdine viltimi.

Projektas – kaip išplauti milijardą?

Energetikos ministerija pripažino, kad už SGD terminalo išlaikymą mokame tris kartus brangiau nei turėtume mokėti. Ministerija tvirtina, kad būtinasis dujų kiekis jau seniai nėra būtinas, kadangi terminalas yra užsitikrinęs pastovius dujų tiekimo srautus. Pripažįsta, kad šie praradimai yra anksčiau sudarytų ilgalaikių sutarčių ir nesugebėjimo valdyti rizikas rezultatas.

Esme įkaitai sutarčių, po kuriomis anuomet, būdamas AB „Klaipėdos nafta“ ir UAB „Litgas“ vadovu, Rokas Masiulis suraitė savo parašą. Dėl to įgyvendindami SGD terminalo projektą per dešimtmetį iki 2025 metų, tikėtina, būsime praradę kelis šimtus milijonų eurų.

Už sumą, kurią „Klaipėdos nafta“ planuoja pasiskolinti –beveik 300 mln. eurų SGD terminalo išlaikymo kaštų mažinimui – galėtume įsigyti naują suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivą-saugyklą. Beje, tokio pat dydžio ir parametrų, koks švartuojasi Klaipėdoje. O pridėjusi pinigus, kuriuos jau išleido ir toliau leidžia šio laivo nuomai – įpirktume tris tokius laivus. Tauta ant šio energetinės nepriklausomybės aukuro kasmet paaukoja po 100 mln. eurų, o per penkerius metus „Independence“ jau paklota pusės milijardo suma.

Už „Independence“ nuomą per 5 metus energijos vartotojai (mes visi) kompanijai „Hoeg LNG“ sumokėjome 252 mln. eurų, o kartu su SGD terminalo eksploatavimo kaštais visus – 335 mln. eurus. Prie šios sumos būtina pridėti ir paskirtojo dujų tiekėjo UAB „Litgas“ sąnaudas (būtinojo dujų kiekio prekybos nuostolį ) – 30 mln. eurų per metus. Pagal siūlomą AB „Klaipėdos nafta“ projektą per ateinančius penkerius privalomos nuomos metus mokėsime 135 mln. eurų mažiau, kadangi dalį SGD terminalo eksploatavimo kaštų dengsime skolintais pinigais. 2025 „Klaipėdos naftai“ nusipirkus SGD laivą – saugyklą, tikėtina už 160 mln. eurų būsime įkinkyti mokėti milžinišką mokestinę prievolę, vadinamą saugumo dedamąja – visam gyvenimui – iki 2045 metų. Na o pats laivas „Independence“ po 25 metų taps tik technologinė atgyvena.

Iš viso 2015–2045 m. laikotarpiu SGD laivo-saugyklos nuoma ir išlaikymo sąnaudos energijos vartotojams atsieis 1 mlrd. 300 mln. eurų. Analogiško dydžio naujas SGD laivas – saugykla rinkoje dabar kainuoja apie 220 mln. eurų. Taigi per visą laikotarpį būsime permokėję visą milijardą eurų. Tokia yra „verslo projekto“ – „Nepriklausomybė“ tikroji kaina.

Kokį karą kariaujame?

Sakoma, kad pelningiausias verslas – karas. Dujų karas nėra išimtis. Jau penkeri metai, kai Lietuva gyvena „dujų karo“ sąlygomis. Tam įsigijome net laivą su nepriklausomybę reiškiančiu pavadinimu „Idependence.“ Būtų pravartu pasidomėti, su kuo mes kariaujame, ir kiek tas karas mums kainuoja. Akivaizdu tik viena – kariaujame ne su „Gazprom“, nes vamzdžio nenupjovėm, dujas valstybinis tiekėjas – „Lietuvos dujų tiekimas“ vidaus rinkai perka, kaip ir pirkęs, iš „Gazprom“, ir net didesnius kiekius negu iš „Independence.“

Gal kariaujame su estais, ar latviais, kurie nesutinka prisidėti prie mūsų SGD terminalo išlaikymo – nepanašu, nes dujas jiems parduodame gerokai pigiau negu jos mums kainuoja, ir dar džiaugiamės kad jas tik perka.

Tai gal su kaimynais lenkais, kurie pasistatė Svinouščės SGD terminalą ir ketina įgyvendinti SGD laivo-saugyklos projektą Gdansko įlankoje, bei turi užsitikrinę pelningus kontraktus SGD tiekimui. Tikėtina, kad ne, nes dujotiekių jungtis tarp Lenkijos ir Lietuvos (GIPL) geriausiu atveju pradės veikti tik 2021 metais.

Tad akivaizdu, kad karo strategai vadovaujasi principu – jūs finansuokite, o mes jau rasime su kuo kariauti. Prieš ką – žinoti nebūtina, svarbu, kad žinotume už ką – už energetinę nepriklausomybę, už energetinį saugumą! Jei mūsų niekas nepuola, o karas tik imituojamas, tai ką mes finansuojame, kur keliauja mūsų pinigai, kam krauname turtus, ir kas to karo strategai? Deja, tarsi stručiai, sukišę galvas į smėlį, nematome, kas vyksta, ir toliau finansuojame šį „verslo projektą“. Gal dabar tokia mūsų patriotinė laikysena?

Seimo narys Artūras Skardžius

Plačiau