2017/07/14 | Komentaras dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo

Kaip patarėjas jūrą dalijo

Seimas praėjusį antradienį pagaliau padėjo tašką tiek daug aistrų sukėlusioje Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo svarstymo epopėjoje. Seimo nariams užteko išminties ir valios nepasiduoti lobistų spaudimui ir elektros vartotojams neteks lenkti kupros prieš „investuotojus“. Dar prieš metus, siekdamas pasinaudoti besibaigiančia kadencija, tuometinis energetikos ministras R. Masiulis ypatingos skubos tvarka mėgino prastumti šį įstatymo projektą. Tačiau Seime sulaukė nemažai kritikos.

Kam pažadėta Baltijos jūra?

Daugiausia Seimo narių klausimų ir nepasitenkinimo sulaukė siūloma išimtis, kad be konkurso galima suteikti teisę  statyti vėjo elektrines Baltijos jūroje. Gudriai užmaskuota siūloma įstatymo nuostata „Leidimai išduodami konkurso būdu, išskyrus atvejus  kai susitarimai dėl šio įstatymo 59 straipsnyje numatytų bendrų projektų su kitomis valstybėmis narėmis nustato kitą tvarką“ turėjo niekam neužkliūti. Tačiau užkliuvo.

Tuomet Linas Balsys piktinosi: „…čia ky­šo UAB „Lie­tu­vos ener­gi­ja” au­sys, tos pa­čios vals­ty­bi­nės kom­pa­ni­jos, ku­rios ma­chi­na­ci­jas šian­dien Sei­mui pri­sta­tė lai­ki­no­ji Sei­mo Ener­ge­ti­kos ty­ri­mo ko­mi­si­ja ir kon­sta­ta­vo di­džiu­les – šim­tus mi­li­jo­nų li­tų iš­švais­ty­tas lė­šas. Pa­na­šu, kad vėl no­ri­ma ši­tai kom­pa­ni­jai duo­ti už­si­dirb­ti mo­kes­čių mo­kė­to­jų są­skai­ta“.

Įstatymo pristatymo metu Seimo narių klausimų prispaustas tuometinis Energetikos ministras Rokas Masiulis neišlaikė ir prisipažino: „Vie­na iš to­kių ša­lių yra Liuk­sem­bur­gas, su ku­ria mes jau pus­an­trų me­tų de­ra­mės ir ar­tė­ja­me prie su­tar­ties“.

Trojos arklys “investuotojams”

Visu grožiu sumanymo esmė atsiskleidė įstatymo 59 straipsnyje, kuriame teigiama: „Į tokius bendrus projektus su kitomis valstybėmis narėmis gali būti įtraukti ir privatūs asmenys“. Kai kurie Seimo nariai replikavo prašydami paskelbti tų privačių asmenų sąrašą, tačiau liko neišgirsti.

Veikimo braižas kažkur matytas… Ar tik ne Kaune įgyvendinant valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektą “Kauno kogeneracinė jėgainė”? Čia UAB „Lie­tu­vos ener­gi­ja” pasinaudodama savo statusu  tarsi Trojos arklys kaip savo partnerį atsitempė bendrovę „Fortum Heat Lietuva“. Spauda rašė jog ir šį projektą stumia tas pats Vyriausybėje patarėju dirbantis Tomas Garasimavičius.

Aplinkos apsaugos komitetas tuomet  nusprendė projektą atmesti, o Ekonomikos komitetas net nesuspėjo pradėti svarstyti – baigėsi Seimo kadencija.

Energetika – patarėjo rankose?

Tačiau vos tik prasidėjo naujo Seimo pavasario sesija, nepakeičiamasis Vyriausybės patarėjas Tomas Garasimavičius jau Ekonomikos komitete pristatinėjo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektą Nr. XIIP-4444. Galimai  apeliuodamas į naujų Seimo narių patirties stoką, dėstė: „Nemažai esu prisidėjęs prie rengimo“, „Šio įstatymo tikslas yra inicijuoti tyrimus, atlikti tyrimus. Taip. Tik ty­rimus“. Tai sukėlė visų komiteto narių nuostabą, kodėl Vyriausybė negali be įstatymo atlikti tyrimo tik jai išskirtinės nuosavybės teise priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje.

Dar daugiau – su jo nuomone nesutinkančius Seimo narius patarėjas išvadino melagiais. Energetikos ministerijos vadovai, kurie Vyriausybės nutarimu įgalioti atstovauti Vyriausybę svarstant šį įstatymą Seime tik nuolankiai linkčiojo galvomis, kai savo nuomonę dėsto patarėjas T. Garasimavičius. Ar gali būti kitaip juk patarėjas T. Garasimavičius gina „savo projektą“?

Elektros vartotojų dovana “investuotojams”

Suprantama, dėl tokio savo elgesio patarėjas gavo pylos net nuo Premjero. Tačiau rankų nenuleido ir ėmė veikti subtiliau: vieni Seimo nariai buvo spaudžiami pasitelkus žiniasklaidos atstovus, kuriems galima daryti įtaką. Kitiems  asmeniškai nurodinėjo kokios pataisos jam tinka ir jas reikia priimti, o kokios ne. Iki paskutinės šio įstatymo priėmimo dienos buvo brukamos nuostatos, kad reikia be konkurso suteikti teisę privatiems asmenims statyti vėjo elektrinių parką Baltijos jūroje, o jų prijungimo sausumoje ir balansavimo kaštus turėtų apmokėti visi elektros vartotojai.

Keisti ir nesuprantami buvo ir Energetikos ministerijos argumentai, kad  šimtai milijonų eurų iš elektros vartotojų kišenės yra skatinimo priemonė investuotojams. Perdavimo tinklų operatorius LITGRID tokias „skatimo priemones“ įvertino 165 mln. eurų, o Valstybinė kainų energetikos ir kontrolės komisija (VKEKK) preliminariai įvertino balansavimo kaštus, kurie per elektrinių parko eksploatacijos laiką gali siekti 200 mln. eurų. Susumavus šiuos šimtus milijonų eurų gaunasi visai nekukli „dovanėlė“ elektros vartotojams kuri įvardijama kaip „skatinimo priemonė“ investuotojams.

Ir kaip nesutikti su Lino  Balsio išsakyta kritika šiam projektui, ir kad „ čia ky­šo Lie­tu­vos ener­gi­jos au­sys”.  Tikrai labai pa­na­šu, kad vėl no­ri­ma ši­tai kom­pa­ni­jai duo­ti už­si­dirb­ti eletros vartotojų są­skai­ta.

Kam iš tiesų dirba patarėjas?

Paklausite kuo čia dėtas patarėjas Tomas Garasimavičius? Gal ir niekuo, jei ne jo veikimas išskirtinai privataus juridinio asmens UAB “Lie­tu­vos ener­gi­ja” interesams, pasinaudojant patarėjo padėtimi prieš kitus rinkos dalyvius kurie nėra bendrovės “Lie­tu­vos ener­gi­ja” draugai.

Pasirodo  Tomas Garasimavičius ne tik patarėjas, dirbantis valstybinėje tarnyboje – Vyriausybėje, bet ir įtakingas UAB „Lie­tu­vos ener­gi­ja” valdymo struktūroje asmuo. Jis yra “Lie­tu­vos ener­gi­jos” rizikų valdymo ir priežiūros komiteto narys bei turi daug kitų įtakingų ir svarbių pareigų. Štai jums ir atsakymas. Ir kaip metų metus tokios patarėjo Tomas Garasimavičius veiklos nepastebėjo ir nevertino Valstybinė tarnybinės etikos komisija (VTEK)? 

Seimo narys Artūras Skardžius

Plačiau
2017/06/15 | Ar A. Skardžius proteguoja savo žemės nuomininkų interesus?

Nepraėjo nei dvi savaitės po paskutinių bandymų viešojoje erdvėje apjuodinti mane ir mano šeimą,  kaip pasirodė naujos Dovydo Pancerovo tendencingos publikacijos. Šį kartą jau ne „brangiai“ apie parduotą turtą armėnams, o apie „ brangiai“ prieš gerą dešimtmetį išnuomotą žemę.

„Proteguoja sklypo nuomininkų interesus“- prasideda kiekviena šio kūrinio pastraipa. Vis dėlto perskaičius visą ilgą ir painią, spėlionėmis grįstą istoriją, skirtą reputacijos juodinimui nerandi nei vieno protegavimo įrodymo. Todėl, kad jų tiesiog nėra ir negalėjo būti. Seime fiksuojamas kiekvienas registruotas projektas, balsavimas, pasisakymas. Teksto autorius tuo labai nesunkiai galėjo įsitikinti pats. Kodėl to nepadarė? Greičiausiai tikslas buvo ne tas.  Tad man metami įtarimai, jog Seime atstovavau nuomininkų ar straipsnyje minimų asmenų interesams, niekuo nepagrindžiami ir virsta paprasčiausiu šmeižtu.

Žemės nuomos sutartis deklaruojama nuo 2007 metų, visiems prieinama tik klausimas kodėl D. Pancerovui  ji „užkliuvo“būtent dabar.

Tenka spėlioti: gal dėlto, kad dabar svarstoma  UAB „Lietuvos energijos“ ataskaita, ar, kad uždraudėme landas vidaus sandoriams, o gal kliūna pozicija dėl planuojamų atliekų deginimo jėgainių?  Dirbdamas Seime visada gyniau tik viešąjį interesą. Tad kodėl kuriamos tokios pasakas ir taip dažnai. Nebent tai gerai apmokomas užsiėmimas.

 Labai nemalonu skaityti kai pateikiamos sąmoningai išgalvotos istorijos, neva mano žmona vaikščiojo po kaimus rinkdama parašus dėl vėjo jėgainių statybos. Tai visiškas teksto autoriaus prasimanymas.

Dar vienas sensacingas žurnalisto atradimas šioje istorijoje – žemės nuomos kainos susiejimas su vėjo jėgainių parke pagamintos elektros energijos pardavimo kaina. Teksto autorius turėjo pastebėti, jog sutartyje numatyta, kad nuomos kaina bus susieta  su  vėjo jėgainių parke pagamintos elektros energijos pardavimo kaina. Tokiose, ilgalaikėse sutartyse tai standartinės nuostatos. 12 metų pagaminta elektra bus parduodama už fiksuotą tarifą o vėliau už rinkos kainą. Politikai, kad ir kaip norėtų, įtakos fiksuotam tarifui, juolab rinkos kainai negali daryti. Kodėl tai bandoma pateikti kaip tiesioginį interesą?

Pagrindinė  žemės nuomos sutartis 99 metų laikotarpiui  su UAB „Renovacijos partneriai“  buvo pasirašyta 2010 metais ir tais pačiais metais nuomininkas  pradėjo mokėti nuomos mokestį. Baigus statybos darbus ir pradėjus eksploatuoti jėgaines 2012 metais nuomos mokestis, kaip ir numato sutartis, buvo perskaičiuotas ir  susietas su  vėjo jėgainių parke pagamintos elektros energijos 12 metų  fiksuota pardavimo kaina. Pasibaigus šiam laikotarpiui pagamintos elektros energijos pardavimo kaina priklausys tik nuo rinkos.

Norėčiau priminti, kad 2009 – 2012 metais nebuvau Seimo nariu. Tuo laiku teko vadovauti Lietuvos atsinaujinančių energetikos išteklių asociacijai.  Po išrinkimo į Seimą 2012 metais pasitraukiau iš šių pareigų.

Jokių protegavimo apraiškų per įstatymų projektų teikimą niekuomet nebuvo, ir man metami įtarimai yra išgalvoti, todėl kaip LSDP frakcijos narys paprašiau frakcijos vardu kreiptis į Seimo Antikorupcijos komisiją, kuri ištirtų mestus man įtarimus.  Tikiuosi atsakingos institucijos išaiškins ne tik man, kaip politikui, mestus įtarimus dėl galimo viešų ir privačių interesų konflikto, bet bus ištirti ir žurnalistų etikos požiūriu tendencingi konkretaus žiniasklaidos atstovo puldinėjimai pagrindžiami išgalvotomis prielaidomis.

Lietuvos Respublikos Seimo narys Artūras Skardžius

Plačiau
2017/06/01 | A. Skardžius. „Sandoris su maskviečiais“. Kodėl nerasta atsakymų į klausimus?

Opusas apie mano šeimai priklausiusios poilsiavietės pardavimą Dauguose pranoko net ir keisčiausias konservatorių fantazijas. Šią savaitę buvo išpublikuota graži pasaka apie 5 metų senumo sandorį, kokių kasmet sudaroma šimtai ir tūkstančiai.

Geras straipsnis, norintiems pasimokyti, kaip paėmus eilinį sandorį galima sukurti ilgą ir painią, spėlionėmis dygsniuotą istoriją, skirtą reputacijos juodinimui. Išskirtinis stilius, kurį teksto autorius Dovydas Pancerovas galėtų dėstyti „juodųjų technologijų“ kūrėjams – pirma sukuri savo fantastiškas versijas, o po to tame pačiame straipsnyje pats jas ir paneigi, parašai, kad atsakymų rasti nepavyko.  Tačiau skaitytojams abejonių jau gali ir nebelikti – juk rašo rimtas ir atsakingas “profesionalus žurnalistas”. Be to, kaip žinia, daugybė skaitytojų yra tokie, kurie paskaito pavadinimą ir fiksuoja tai kaip žinią.

 O dabar kiek plačiau. Perskaitęs straipsnį daug naujo sužinojau ir aš. Pavyzdžiui, apie poilsiavietės pirkėjus.

Kaip pamenu, poilsiavietė buvo parduota Lietuvos įmonei UAB „Daugų sala“, pirkėjo dokumentus pas notarą pasirašė tos įmonės direktorius. Taip pat lietuvis. Pinigai sumokėti iš lietuviško banko.

Ar mes turėjome pradėti knaisiotis, kas tas pirkėjas? Gal to reikalauja įstatymai? Ar jūs taip darote, parduodami savo automobilį, butą ar sodybą? Reikalaujate pirkėjo papasakoti savo giminės istoriją? Ar tiesiog suderate jums palankią kainą ir pasirašote dokumentus. Ir deklaruojate sandorį bei  sumokate mokesčius.

Kaip suprantu iš straipsnio, žurnalistas mano, kad mano žmona parduodama savo turtą privalėjo atlikti tyrimą apie pirkėjo santykius, jo ryšius ir aiškintis pinigų kilmę? Įdomu, ar žurnalistas, pirkdamas ar parduodamas  butą klaus pardavėjo, kaip šis uždirbo butui, ir gal, neduokdie, turi kokių nors pažįstamų į Rytus nuo Lietuvos? Turbūt neklaus. Nes tai atrodytų gan keistai.  Ką, pavyzdžiui reikėtų daryti, jeigu minimą poilsiavietę būtų panorėjęs pirkti Dovydas Pancerovas. Tikrinti jo nelietuviškai skambančios pavardės ir pinigų kilmę?

Tačiau jam atrodo normalu prie mano pavardės parašyti sakinį “sandoris su maskviečiais”. Nors akivaizdu – sandoris sudarytas su Lietuvos įmone – UAB „Daugų sala“.

Kitas “sensacingas“išvedžiojimas – poilsiavietės kaina.Ji pristatyta kaip išskirtinė. Net nemėginus pasidomėti, kiek tuo metu panašus turtas (poilsiavietė su 30 statinių, 10 ha.teritorijoje, vaizdingoje vietoje, ant ežero kranto) kainavo rinkoje. Suprantu, sunkus darbas. Nes jį reikia atlikti pačiam, o ne “nusirašyti” nuo paslaugiai pateiktos istorijos. Beje, dėl sandorio – kadangi pirkėjas mokėjo banko pavedimu, tikiu, kad sandorį patikrino bankas ir kitos tarnybos. Tokia tvarka, ir tai nieko nuostabaus. Prieš 5 metus niekam dėl to nekilo jokių klausimų. Niekam.

Klausimų nekilo iki praėjusių metų. Kai per rinkimų karštinę konservatoriui A. Anušauskui pasivaideno „siaubinga istorija“ apie šios poilsiavietės pardavimą. Pamanykit – vienas iš pirkėjų armėnas gyvenantis Maskvoje, tikėtina, Lietuvos priešas. Kažkodėl ši išgalvota istorija labai “sutapo” su mano keltais klausimais dėl Lietuvos piliečių pumpuojamų pinigų į Bermudus už SGD laivo nuomą, dėl kosminės dujų, perkamų iš  „Statoil“, kainos bei brangiai pirktų kovos mašinų „Boxer“. Štai kur galėtų atsiskleisti tikrasis D.Pancerovo, žurnalisto-tyrėjo talentas ir nauda visuomenei būtų. Klausimas, ar  užteks drąsos?

Beje, pamiršusiems – straipsnio autorius D. Pancerovas prieš kurį laiką dar priklausė Facebook judėjimui, save vadinusiam “Dešinuoju trolibanu”. Ši grupė į aukštumas kėlė konservatorius ir labai stengėsi rasti priešų kitose partijose.

Matyt, ten ir išmoko Dovydas tokių fantazijų, kurias pats kuri, o rašinio gale pats ir paneigi:“Reikia pripažinti: neginčijamų atsakymų į šiuos svarbius klausimus rasti nepavyko. Bandymas atsakyti būtų tik prielaidų kūrimas ir interpretacijos”. 

Tad klausimas  “profesionaliam tyrimų skyriaus” žurnalistui – jeigu nepavyko rasti įrodymų savo fantazijoms, ar galima tada spausdinti tokį rašinį?

 

 

Plačiau